Mushrooms

‘Du atominiai grybai iškyla dviejuose Lietuvos galuose’, štai kaip daugmaž išsireiškė mūsų žurnalistai, desperatiškai ieškantys būdų kaip pasikelti reitingus ir sutelkti žmonių dėmesį į kažką kvailo ir absurdiško. Ir žinoma, visi mieli Lietuvos žmonės seka iš paskos vis mindami tą pačią pasakėlę savo draugam, jei kartais negirdėjo, vaje, apokalipsė mūsų laukia horizonte, mūsų vaikai išmirs, bus kaip černobily, kaip Japonijoje… Ir ką dabar daryti, stabdyti visus suplanuotus kitų šalių planus? Organizuoti streiką? Verkti? Na taip, verkime mes, manau, pasižymėtume kaip reikiant. Tikras Lietuvis verkia dėl visko kas jam po koja pasipainioja ir juokaisi iš draugų nelaimių.
Ne esmė. Esmė tame, kad žmonėm reiktų atsibusti ir suprasti, kad tai ką daro žiniasklaida ypač šiais laikais tai yra ne kas daugiau kaip nereikalingas išmatų maišas. Per visus 50 metų, ir iš visų virš 500 elektrinių pastatytų visame pasaulyje dvi avarijos. Tai daugmaž 1% šansas, kad kažkas blogo įvyks, ir mes dėl to turime nerimauti? O kur dingo visos apkalbos apie valdžią, korupciją ir visa kita? geriau organizuojam revoliuciją ir verčiam tuos kurie gadiną me vien mūsų, kaip asmenų padėtį, bet ir Lietuvos istoriją. Ar šitaip mes norime, kad mus atsimintų?
Užteks verkti, reikia kažką daryt, nes jauni žmonės, su naujom idėjom ir entuziazmu atstatinėti Lietuvą yra tiesiog neprileidiami prie aukštesnių valdžios postų. Kai tik kažkas pradeda žibėti, tuoj pat yra užgesinamas. Niekas nebesutvarkys šitos šalies išskyrus mus pačius. Tai reiškia tik revoliuciją. Biekas nedaro tokio žingsnio nes bijo, bijo dėl savęs ir kas bus jo gimtinei jam nebesvarbu, jsi gali iškeliaut į Angliją ar Norvegijąm uždirbti 5 kartus daugiau ir būti priimtam kaip tikram žmogui bet kur kur tik nueisi. Aš irgi darausi vienas iš jų, nors ir nuo manęs taip pat viskas priklauso. Ir ką dabar daryti? Kokia prasmė? Koks planas?
Nežinau…

Bet kadangi pradėjau apie grybus, tai žmonės, pamirškit apie tuos du įsivaizduojamuosius pesimistiškumo mus pripildančius “grybus” ir atsiminkit kad bene 100 tokių Lietuvoje turim, ir visi jie sėdi valdžioje.
Manau verta susimąstyti. Manau verta ir man susimąstyti, ir tau susimąstyti.
Be revoliucijos nieko nebus. Tai yra vienintelis kelias iš vis bemažėjančios dėžutės, kurioje mes, paprasti Lietuvos žmonės, esame. Nebekaltinkit Rusijos, galbūt šaknys gali eiti ir ten, bet pirma reikia išpjauti visus grybus kurie mum gan prieinami.


They Think That I’ve Finally, Lost it Completely.

****, ne nu eik ****, wordpress. Aš čia pasiryžau grįžt, parašiau tokį gražų sugrįžimo post’ą, o tu karočia sumastei tiesiog išpist jį ir pradangint kaip Lietuvaitę prostitutę Vokietijoje. Vėl kariausim? Kaip senais gerais laikais?

Anyway, štai ir aš, vėl! Kai man jau nebe 21, o 22, kai Lietuvių kalbos žinios dyla kartu su nervų ląstelėmis, kai blogo peržiūros į minusą eina, sumąsčiau nušluostyt nuo šito pamiršto objekto dulkes ir tęst savo sapaliojimus apie gyvenimą, verkimą apie buitį bei žliumbimą apie kasdienybės spiralę, kuri velka vis žemyn ir žemyn. Tik šį kartą su naujom temom! Nudilusia politikos tema, sekso tema, santykių tema bei visokiais kitokiais šūdais, kurie, iš esmės iš mano pirštu rašyti, neturėtų rūpėti manęs nepažystantiems žmonėms, bet ką gali žinoti, GI VISKO BŪŪŪNA!
Galbūt kam nors iškiltų klausimas, ‘Kodėl? Kodėl, Mariau tu taip nusprendei, man labai super įdomu!!’. Na, ataskymas būtu daugmaž toks:
Šiaip.

Kad ir kaip ten bebūtų, užsibrėžiau tam tikrą tašką, iki kurio tęsiu savo sapaliojimus. Tas taškas yra totali ir neginčyjima laimė. Taip, jei tai pasieksiu, tai dingsiu iš čia be atsisveikinimo, so WATCH OUT!

Tai tiek šiandienai, laukit nauju idioto minčių bei nesąmonių, kaip ir senais gerais laikais!

Idiot, OUT!!


Anal

Mes – žmonės (sakykime asmuo a) ir jie – valdžia (sakykime asmuo b). Križės ir visokių vėmalų upės prigautas asmuo a negali prakvėpuot, dūsta, tada, ateina valdžia, smaugia ir klykia į ausį “Kvėpuok!”.
Galima būtū zyzti apie visą šitą malimą kiek tik įmanoma, kilometrinius ir dar dvidešimt kartų aplink pasaulį tekstus rašyt, zyzti ir zyzti. Pagaliau man visas zyzimas atsibodo, pradėjau nekęst visų ir visko kas sako savo nuomonę, pradėjau nekęst savęs, pradėjau nekęst to ko neįmanoma nekęst ir nelabai suprantau ką daryti ir iš kur tiek daug pykčio ir šios drbančios rankos, vis knisančios tarpines, darosi vis mažiau valdomos ir nori kirst kam nors į snukį taip kad daugiau nebezystų. Nors kai atsisuki į save, tai pamatai kad ir pats zyzi. Aš pavargau nuo visų zyzimų dėl valdžios, dėl gyvenimo kokybės, dėl to, dėl ano, aš pavargau nuo savo zyzimo. Ir galų gale, dirbdamas savo šaltkalvišką darbą šiandien aš supratau ko man trūksta. Trūksta man vienatvės. Aš toks, man reikia pabūti vienam, o ypač šiuo metu aš to negaunu ir paskutinį kartą kai buvau tik pat susavim pamenu prieš mažiausiai keturis mėnesius, kas yra milžiniškas atstumas. Man reikia dingti, bent dienai. Kada aš tai gausiu? Nežinau.
Norisi ignoruoti, bet vis akies krašteliu matai visą ta supistą šūdo makalynę kuri taškosi aplink ir neįmanoma viso to ignoruoti.
Dėjau aš ant tos valdžios, dėjau ant savo gamybinių defektų, dėjau ant jūsų visų defektų, dėjau ant dangaus, ant lietaus, ant atšilimo and pasaulio pabaigos ant šunų, ant kačių ir ant apskritai viso supisto pasaulio, viskas ko man reikia, tai kad visi atsipistų nuo manęs bent parai.
Tada viskas ir bus gerai.

-Oi oi, kokie mes nervuoti.

 

stfu


I DON’T TRUST MUSIC

Sveiki mažučiai pabiručiai.
Va jum, apžvalgos sugrįžta.

I DONT FUCKING TRUST THAT FUCKING MUSIC YEAH


Stepping Away

Ką čia tokio gražaus parašyt tokiai pabaigai arba galbūt ne.
Hmmm.
Na, blogą rašyt man patiko, buvo įdomu rašyt, buvo įdomu žiūrėt tuos stats, laukti nesulaukti ir sulaukti jūsų komentarų. Net viena raidė parašyta komentaruose man reiškė daug. Skamba gan perdėtai galbūt, bet aš tikėjau kad ta viena raidė pasako kažką. Bet nebuvo tokio komentaro, buvo ištisi sakiniai ar keli žodžiai, taigi ačiū už tai. Tiem kurie aktyviai komentavo ir tiem kurie pakomentavo tik kartą. Ačiū ir tiem kurie žvilgteli kelis kartus per savaitę, tiem kurie kartą per mėnesį ir tiem kurie pažiūrėjo tik vieną kartą, negavo ko norėjo, spjovė ir tęsė paieškas.
Visa “tai” buvo tokia parasta, ne itin reikšminga, bet bent truputį įsimenanti kelionė.
Galbūt ir iš esmės norėčiau viską trint lauk, bet paklausysiu patarimo ir netrinsiu, nes neabejoju, bus linksma viską paskaityt, papykt, pasišaipyt it pasijuokt.
Dar kartą dėkoju už išskaitytus mano pamąstymus ir išgyvenimus, tikiuosi, kad ir jūs ką nors atsiminsite.

Nusprendžiau viską užbaigt, arba dalinai užbaigt, nes, kaip ir patys pastebėjoe, tikriausiai, nerašau beveik nieko iš vis ir nuojauta kužda, kad dar ilgai nieko nenorėsiu ar neturėsiu parašyt.

Nesakau “ate”, kaip Valniskas seime. Nesakau kad ir dar kažką čia papostinsiu. Viskas ką sakau yra.. um.. ten tas.. jo.
Taigi, dar užbėkit kartą į mėnesį, galbūt netyčia ką nors naujo surasit. O iki tol sakau jums, rudenio lapai, see ya.

P.S. Albumų apžvalgas tęsiu, tik kitame bloge, jo nuorodą įdėsiu į šį įraša, paeditinęs jį, jei kam įdomu.


Crying Days for Little Miss Marry (album cover)

A Cup of Coffee - Crying Days for Little Miss Marry


Last Day of Summer

Taigi taip paėmė ir atbėgo paskutinė vasaros diena.
Ką aš nuveikiau per ją…
Išleidau albumą, pagyvenau Kartenoj, parkūrinau Vilniuj su draugais.. Na kaip ir viskas.
Dar sugebėjau su dviračiu numint iki Klaipėdos ir atgal, kas buvo kietai. Belieka aplankyt miškus pries išvykstant atgal į Vilnių, o išvykt atgal į Vilnių aš noriu dėl savų priežasčių.
Muzika. Užkniso viskas ko klausau taigi nusprendžiau paimt kažko naujo. Drone maišyto su folk, neo-folk, hardcore punk ir šiaip eksperimentalizmo. Natural Snow Buildings, Refused, The Dear Hunter, Boris.
Tai tiek, nes nenoriu rašyt daug.


Follow

Get every new post delivered to your Inbox.