In the World of No End P.S.

Ir kol mes visi dar tebežliumbiam dėl degradavusios pop žvaigždės mirties saulė pisa žemę ir balandžiai skraido į balkonus.

In the World of No End

Diana išvykusi daryti praktikos, gešimčiai dienų, tai sėdžiu vienas dabar. Neseniai atsikėliau.

Day 2.

Šiandien planuoju pažiūrėt Memento ir parašyt albumų apžvalgą. Jau bene 4 ar 5 albumai peržvelgti ir dar 20 laukia savo nuosprendžio. Kažkurie galbūt gaus kirvį į subinskylę, o kai kurie galbūt gaus mano “pašventintą vandenį”. Šitam biznyje niekam nesiseka, mažyte. Čia visi gauna ko nusipelnę.

Vakar peržiūrėjau du filmus – Oldboy ir Forrest Gump.

Oldboy tai pietų Korėjos filmas (mistinis, veiksmo, psichologinis). Neblogas, tikrai. Buvo nuobodokų vietų, bet šiaip ir gerų vietų netrūksta. Aišku, kadangi aš esu velnio įsikūnyjimas, aš jau nuspėjau tą pagrindinį dalyką kuris turėjo suknist man smegens iš anksto. Ir pasimokiau, kad mane sunku nustebinti. Šiaip labai nusivyliau pagrndiniu veikėju filmo gale, bet, kaip jau minėjau, filmas tikrai neblogas, gerai padarytas ir nėr prie ko rimto kabintis. Duodu jam 4 iš 5 žvaigždučių.

Forrest Gump buvo tokia komedija, karo filmas su gerai pažystamu – Tom Hanks. Irgi geras buvo (šitą žiūrėjau prieš Oldboy). Linksmas ir liūdnas tuo pačiu. Nenuvylė. Bet ir nieko ypatingo nebuvo, taip kad filmas vertas ne daugiau kaip 4 iš 5 žvaigždžių.

O šiaip dar peržiūrėjau Taxi Driver, The Third Man ir Pulp Fiction.

Taxi Driver buvo visai geras filmas, bet nepatiko tam tikromis vietomir ir pabaiga kiek tai cheesy, mano manymu. 3.5 iš 5
The Third Man.. na, klasika. Bet man buvo nuobodu, prisipažinsiu. 3 iš 5.

Pulp Fiction buvo gerai surežisuota Tarantino juoda komedija, rekomenduojamas darbas. 4.5 iš 5.

Dar galiu įvertinti There Will Be Blood, filmas – kuris man patiko savo tokiu profesionalumu ir aktorių talentu. 4 iš 5.

Va, būsiu ir filmų kritikas dabar, Whoo.

Dogs were Ment to Fly, Cat’s – were Not. Why? Dogs Don’t Eat Birdies.

Kažkurią čia naktį, visai neseniai, prabudau bene antrą nakties ir, supratau, kad sustojo laikas. Aš visiškai rimtai. Atsisėdau ir pažiūrėjau pro langą – that’s right. The time has stopped. Niekas lauke nejudėjo, galvoju, damn, kas dabar? Bet susiėmiau ir supratau kokias nesąmones aš čia kliedžiu. Pamenu, net garsiai pasakiau “what the fuck?”. Nežinau kas ten buvo, gal temperatūra, gal susiję su kažkokiu sapnu kurio nepamenu, gal dar kas, who knows. No one knows, that’s who.

Rytą po tos nakties supratau, kad išmokau kai ką ko man būtų prireikę praeityje – savitvardos. And that’s cool. Neabejoju, kad ateityje pravers. Turiu galvoje, aš galiu viską palaikyt viduj, kai reikia, ir išleist visą susikaupusį mėšlą (tikriausiai išsivysčiusią į neapykantą pasauliui) vėliau. Neblogas sugebėjimas, kurį pagaliau įgyjau žliumbdamas kas savaitgalį. Note, the last time I did that was a year ago.

Nežinau kiek “sveiko proto” aš esu, bet man nelabai rūpi. Galbūt jums bus įdomu išgirst dar kai ką. Nežinau kas tai buvo ir dėl ko, bet tas dalykas man buvo nutikęs irprieš šitą atvejį.

Bene prieš tris ar gal keturis metus buvau susirgęs (gripas, gal peršalimas) ir po kelių valandų miego, atsibudau dieną ir pajutau kažką neapsakomai baisaus. Pajutau kad viskas aplink mane staiga stipriai sumažino dydį. Kai paliečiau su rodomuoju pirštu nykštį, man pasirodė kad tas pirštas yra milijoną kartų mažesnis ir jis taip jautėsi, kaip buka adata palietusi mano nykštį. Pavaikščiojau po namus besistengdamas nepanikuot, šnekėjau sau kad čia nieko tokio. Aš buvau beveik įsitikinęs, kad išprotėsiu nes buvo be galo baisu. Galų gale atsiguliau į lovą, užsimerkiau ir stengiausi neliesti nieko rankomis. Po, galbūt, pusvalandžio viskas atsistatė.

Prieš tai man irgi taip buvo, gal du kartus, tik neatsimenu atvejų taip tiksliai. Ir dar dabar, kai kurie dalykai mane veda prie tos būsenos, arba bent jau primena tą žiaurų jausmą.

Nežinau, galbūt klystu, bet manau kad baisesnio jausmo aš niekad nesu jautęs gyvenime. Tai buvo tiesiog baimė kuri varė mane iš proto.

Tarp aštuonerių ir septyniolikos man vaidendavosi. Smulkoki dalykai, bet vaidendavosi, ir aš nejuokauju. Paskutinį kartą man vaidenosi kai gulėjau lovoj naktį ir išgirdau kaip gitara groja, padėta už spintos. Kitą rytą sugebėjau atkruti tą melodiją kurią girdėjau. Po to karto nebesivaideno. Na tik kai kurie garsai ir balsai pažįstamų žmonių kartas nuo karto, but that’s all, really.

One Way or No Other

Taigi, liepos mėnuo atėjo greit, nesitikint kad ateis taip greit. Jau ir vasara įpusėjo o aš dar tik pratinuosi prie jos. Ir tai tikrai galima pastebėti, kad tik “pratinuos”, nes vėl susirgau. Tai viena iš tų man-buvo-labai-karšta-ir-aš-išgėriau-stiklinę-šalto-vandens ligų. Temperatūra svyruoja labai įvairiai, nuo 37.1 iki 38.6 (kaip buvo šįryt). Bet dabar viskas gerai, tik maisto noriu, taip kad teks temptis iki mažos Rimi parduotuvės prie rotušės ar kaip jin ten, who gives a damn.

Vakar peržiūrėjau filmą, kurį jau senokai norėjau peržiūrėt – There Will Be Blood ir turiu pasakyti, kad nesigailėjau. Dvi su puse valandos trukęs filmas mane tikrai sužavėjo. Rekomenduoju. Šiandien s.. ahem.. įsigysiu dar du filmus – The Third Man (kurį žadėjau peržiūrėt bene prieš metus) ir Taxi Driver. Toliau sąraše dar bene 240 filmų. Na kadangi gyvenu vienas dabar, bus laiko dalį visko peržiūrėti.

Muzikos fronte nieko ypatingai naujo. Patinka The National. Tikrai neblogi ir neįprasti tokie individai or whatever you may call it.

Užvakar perskaičiau tris knygas vienoje. J.D. Salinger – “Nine Stories”,  ”Franny and Zooey” ir “Raise the bar high, carpenters”. Tikrai gerai suėjo, man patinka kaip Salingeris rašo. Taip labai paprastai ir lengvai. Norėčiau ir aš taip rašyt, bet man gaunas kažkaip suktai, nežinau. Ir – taip, aš pradėjau rašyt knygą. Jinai šiaip bus apie tris skirtingus asmenis. Vienas – šiaip žmogus kuris mėgsta daug išgert, rūkyt ir leist pinigus. Bet čia jis pradeda tvardytis. Antras – melancholiškas mąstytojas, kuriam darosi vis sunkiau išeiti ten kur daug žmonių, jis stengiasi kuo mažiau kontaktuoti su aplinkiniais. Trečias – revoliucionierius. Toks absent-minded ir labai gilus mastytojas. Jis vadovauja labai dideliai revoliucionierių grupei ir ruošiasi pirmam ir vieninteliam puolimui. Visi veikėjai, daugiau ar mažiau, yra susiję vienas su kitu. Pirmo amžius, daugmaž trisdešimt, antro – mid twenties, trečio – apie keturiasdešimt. Esmė tame, kad pirmo veikėjo veiksmas vyksta anksčiausiai, antro – vėliau, o trečio – dar vėliau. Nu žodžiu. Galvoju postint tą knygą, kiek parašiau, kokiam nors kitam bloge. We’ll see.

Slightly overdone, just slightly.

Aštuonios ryto (Joninių flashback’ai)

Vakar buvom gamtoj (kažkur netoli Molėtų). Atvažiavom prie kažkokio ežero kurio pavadinimą užmiršau su Diana ir dar keliais žmonėm. Ežeras buvo didelis, miškai dideli ir oras nuostabus. Pasistatėm palapines, nes ruošemės per naktį pabūt ir ėjom kirst medžių laužui. Ką žinau. Viskas vyko gan sklandžiai ir paprastai, kalbos ir juokai prie laužo, betrūko gitaros, bet po to kas įvyko vėliau, nusprendžiau, kad gal ir gerai padariau jos neimdamas. Reikėjo ir mobilaus neimt, nors dabar jau atsigavo, tik super klijų reiks priklijuot keliom detalėm čia.

Taigi jei neklystu prieš pirmą nakties su vyras (keturiese) ėjom dar malkų kirst į mišką. Pakirtom, ir nešėm atgal į stovyklaavietę kai kažkas prieky suklykė ‘pradeda lyti’.

Prieš visą tai kai reikiant žaibavo kažkur toli. Ir vis stipriau, vis stipriau.

Taigi paspartinom žingsnį ir keli lašai nukrito, po to lyg jungtuku kažkas įjungė ir pradėjo pilt kai nežinau kas. Prie automobilių jau aš tam su kuriuo nešiau rastą pasakiau “tai gal metam jį čia ir šokam į palapinę?!” jis beveik nelaukęs atsakė “gerai, metam!”. Palapinė buvo perpildyta, ofcourse, bet šiaip ne taip visi sutilpom, joje buvo labai karšta ir trūko oro. Kai jau per kalapinę pradėjo lyt, mes visi nusprendėm dingt į savąsias. Su Karoliu sutarėm, kad aš čia palauksiu (nes buvom įsitikinę kad mūsų su Dianos palapinė bus permirkus) ir kai jis surėks kad atrakino automobilį, aš bėgsiu į jį nešinas jo drabužiais ir batais. Kai jau buvo laikas, aš bėgau ir, tikriausiai, tuo momentu iš kišenės iškrito telefonas. Įšokau į mašiną, sumečiau daiktus ir sedėjau. Buvo šalta, lietus buvo labai šaltas ir lijo taip stipriai, kad net skaudėjo, peršlapau kiaurai. Tada atbėgo, taip pat įstojusi į “šlapžmogių klubą” Diana. Automobilyje beveik nėjo susišneket dėl garso, o mūsų palapinė, kaip ir buvo tikėtasi, visai nesiruošė kautis su lietum ir viduj buvo kaip mažam mini baseine (ir visa tai lijant tik gal dešimčiai minučių). Man teko nusirengti nes buvau permirkęs, o kitų drabužių neturėjau, tai apsiklojau su kažkokia pusiau drėgna kaldra. Diana, however, turėjo kuo persirengt išskyrus kai kuriuos apatinius, o gal ir visus, nesakysiu. Užtat man bent jua buvo į ką pažiūrėt. Lyt nustojo po dviejų nakties.

Atuomobily (Honda Civic 1990 galbūt) prabuvom visą naktį nemiegoję nes tam nebuvo sąlygų. Link septintos ryto man jau visai buvo pavažiavę ir šnekėjau kaip aš išeisiu laukan pabėgiot nuogas, apsiškit ir susiėmus už šiknos pargriūt. Yeah. Daugmaž prieš devynias žmonės pradėjo spurdėt, laužas buvo sukurtas, o aš pasiskolinęs megžtinį, su savo triūūsikais ėjau džiovint drabužių. Išsidžiovinau ir Dianai išdžiovinau, Pavalgėm, pasitrainiojom ir važiavom namo, pasiliko tik kiti du iki.. umm.. šiandienos vakaro. Kas man labai nepatiko tai kad jie pasiėmė savo seną katę į gamta, o viskas ką jinai čia darė tai stresavo ir kniaukė. Kaip galima taip elgtis su savo gyvūnais?

Aišku kelionėje užmigau gal tris kartus ir grįžęs namo ėjau miegot kai Diana, turėjusi mane pažadint aštuntą, pažadino pusė vienuolikos ir ir liepė eit miegot su ja. Prisipažino, kad nuėjusi pagulėt taip pat užmigo.

Na, overall, pusėtinai atsinaujino Dianos plaučių liga, truputį susipiso mobiliakas, aš pamušiau savo miegojimo rekordą (14 valandų iš 24) ir suplojom beveik šimtą litų už viską.

Įvertinimas: 60 – pusė velnio.

O muzikos akiratyje, šiandien nuo penkių ryto, naujos man grupės raging tarp 1971 ir 2005 metų. Daug psichedelijos, eksperimentizmo, krautroko, post-punko, space roko bei instrumentinio indie pop’o.

Tai tiek, mano velniūkščiai. Tikiuosi jum joninės prabėgo kuo puikiausiai ir keliu už jus vandens puodelį. Cheers.

Let there be Beer (Night)

Užvakar su Diana ėjom į tą naktinį renginį ir holy shit, nesitikėjau kad tiek žmonių bus. Bet buvo.

Iš pradžių nuėjom į tango vakarą kažkokį. Aš nieko neišsimanau apie tai ir niekad nešoku, išskyrus tą burelį ažuolyno gimnazijoj, bet ten kaip ir buvo privaloma. Ne choreografija, ne ne. Būrelis.  Taigi pabuvom, kiek suprtau gerai šoko tik du tokie, bet jie ir mane nustebino, ypač ta moteris su savo žvilgsniu tokiu labai jau gundančiu, tik gaila kad ne į mane buvo nukreiptas.

Anyway, po kiek tai laiko mes labai užsimanėm valgyt, nuėjom į parduotuvę bet po to nusprendėm valgyt nedaryt, užsipirkt ką nors užkandžiams, o maistą palikt namuose ir eit atgal į tango. Na, po to nusprendėm niekur nebeit, bet po to vis dėl to nuėjom. Kai nuėjom ten buvo jau prispitę tiek žmonių kad mum vietos nebuvo ir nieko nematėm. Susinervinę ėjom namo kai mūsų dėmesį patraukė vienos minutės filmai, tas konkursas – Pravda. Pažiūrėjom ir aš sumąsčiau ką nors padaryt, nes, manau kad galėčiau kažką tikrai įdomaus parodyt. Anyway, po to mum paskambino toks draugas ir tada vaikščiojom su jais iki bene antros nakties or so.

Aš gėriau alaus. Daug ir labai stipraus. Tik taip ir nesupratau ar ten alus ar gira, bet matyt kad alus. Buvau labai girtas pirmą kart per bene du metus. Viskas buvo tvarkoj iki tol kal vakar atsikėliau prieš aštuntą ryto su skaudančia galva ir plyštančiu noru į tuoletą. Galvoju, kas per šūdas, nx man taip? Oh, what did I do wrong, god, what?? Po to atsiminiau kad aš visą dieną praktiškai vaikščiojau su tuščiu skrandžiu ir dar užgėriau stipraus juodo alaus. Smartie pants.

Anyway. Kūrybos procesai juda.. bet tik muzikos atžvilgiu. Galbūt neužilgo jau parodysiu savo instrumentalią elektoniką ir beveik ne elektorniką. Nesijaudinkit, ši bus kitokia nei kažkos supistas kamatozas.

Skyrybos yra šventas reikalas tarp vyro ir moters kurie yra susituokę. Niekas, nei kunigas, nei vaikai, nei giminės, nei draugai neturi kištis į jų santykius. Ypač, kai pagalvoji, jei jie pakankamai durni buvo tai reiškia gali grūst sau šampūną į šiknas neapmąstę savo pasirinkimų ir pan pan. Vaikai gauna traumas, debilai. Nx iš viso tos vedybos. Aš manau kad tai neapsakomai durnas ir banalus reikalas. Ypač kai pamąstai apie kažkokius keturiolikmečius kurie susituokė amerikoj, nes ten įstatymai durni. Ir dar tokius “mielus pažystamus” kurie sugeba sutuoktuves kelt vos po kelių savaičių pažinojimo su partneriu.

Kad ir kaip ten bebūtų, nepamirškti atsargų, vaikai.

Album Reviews #32: Wolf Parade – Apologies to the Queen Mary, French Kicks – Two Thousand

Wolf Parade – Apopolies to Queen Mary

Išleidimo data: 2005 Rugsėjo 25
Muzika: Indie Rock
Trukmė: 47:48
Dainų sąrašas:
1. “You Are a Runner and I Am My Father’s Son” – 2:54
2. “Modern World” – 2:52
3. “Grounds for Divorce” – 3:25
4. “We Built Another World” – 3:15
5. “Fancy Claps” – 2:51
6. “Same Ghost Every Night” – 5:44
7. “Shine a Light” – 3:47
8. “Dear Sons and Daughters of Hungry Ghosts” – 3:39
9. “I’ll Believe in Anything” – 4:36
10. “It’s a Curse” – 3:12
11. “Dinner Bells” – 7:34
12. “This Heart’s on Fire” – 3:59

Wolf Parade yra viena iš tų įdomesnių ir originalesnių indie grupių, reikia pripažinti. Taigi pagaliau, be jokio noro, išbandžiau šių kanadiečių primą albumą ir nesigailėjau, nes panorau paklausyt dar kartą. Albume yra ir energijos ir tokio tragiško ritmo ir melodijų, ir du vokalai tikrai prideda dar kažką. Nors jie gan panašūs, bet vienas kiek tai “rėkia” o kitas ne, taip kad galima atpažinti. Albumas tikrai vertas visų kritikų teigiamų apžvalgų ir panašiai, nors kartais atrodė jog kažkas nesiderina. Tai tiek.
Geriausios:
You Are a Runner and I Am My Father’s Son
We Built Another World
Dinner Bells
This Heart’s on Fire

Įvertinimas: 81 (ypatingas, bet su spragom)

French Kicks – Two Thousand

Išleidimo data: 2006 Liepos 18
Muzika: Indie Rock, Post-Punk
Trukmė: 41:52
Dainų sąrašas:
1. “So Far We Are” – 3:44
2. “Also Ran” – 4:15
3. “Cloche” – 4:26
4. “Knee High” – 4:55
5. “Keep It Amazed” – 5:19
6. “No Mean Time” – 3:50
7. “Basement: D.C.” – 4:22
8. “England Just Will Not Let You Recover” – 4:34
9. “Hey I Wait I” – 3:11
10. “Go On” – 3:16

French Kicks. eh? Na, kažkodėl jų grupės pavadinimas mane privertė jų paklausyti. Albumas Two Thousand yra tikrai visai neblogas, bet pasidaro geresnis tik einant link galo. Ir pimra daina gera. Šiaip kažkas kartais tikrai netinka ir gadina vaizdą, bet tarp viso to, albumo riektų paklausyt kiekvienam indie megėjui.
Geriausios:
So Far We Are
Basement: D.C.
England Just Will Not Let You Recover

Įvertinimas: 78 (Neįpatingai geras)

RIAA yra supisti idiotai

Kas yra RIAA? Record Industry Association of America. Ką jie daro? Mala šūdą, smaukydami pinigus iš vargšų žmonių.

Bene vakar, ar net šiandien, viena moteris amerikoje pralaimėjo teisme prieš RIAA ir dabar turės sumokėti 180,000 JAV dilerių už visas 24 nelegaliai parsiųstas dainas. Čia, kiek? 4,320,000 JAv dolerių, litais čia daugmaž beveik dešimt milijonų. Ką tie supisti debilai daro? Jau ir tai vieną jaunuolį padavė į teismą, nes jis kažkokį nepopuliarų bitorrento puslapėlį turi. Nežinau kaip ten baigės ar galbūt dar nebuvo to teismo bet gi čia bullshit. Nx tokias nesąmones daryt? Ir beveik du šimtus morkų paklot už parsiųstą dainą? God damn jei būčiau super milijardierius aš mielai jai atoduočiau tuos pinigus su kokiu milijonu extra už nervus ir pradėčiau pist protą tiem patiem RIAA, nes kur girdėta, kad albumas vertas kelių milijonų? Bet galbūt ir negalėčiau aš jų paduot, nes čia supista amerikietiška sistema yra, vat kas ir RIAA šiais “sunkiais” metais nori iš to pasipelnyt. Aš labai tikiuosi, kad kažkas iš aukštesnių žmonių ten pastebės šitą nesąmonę ir darys kažką dėl to.

O varge.. gerai kad aš ne šūdarikoj gyvenu. Blet. Nes man reiktų paklot 216,000,000 dolerių, tai apie pusę milijardo litų. -.-

ne šiaip nieko tokio,čia savaitės alga. (kas tai ir turętų būti)

Stookey – Guitar Play LSD

Filled with Fills

Kai nusprendi papist sau protą eina suprast koks tu mažas esi visatoj ir kaip tu nieko nesupranti. Galima pasijusti beviltiškai, bet kam? Geriau vietoj to pamąstyt apie toius dalykus ramiai ir nedepresuot kaip kokiam debilui. Depresija turi užeiti, tieisog taip. Ne pats tu ją turi susikurti, aišku, gali, bet tada kitų nekaltink, ypač manęs. Durniau.. (lol)

Aš buvau sugalvojęs eilėraštį, palaukit tuoj prisiminsiu…

I’ve got no wheels, i’ve got no car
Light my fire, smoke a cigar
Put on my head phones and  float away far
Sunglasses on, just like a rock star.

Geras ne?

Fuck i give up. Nėra ką rašyt.

Galėčiau skų(ū)stis kaip man kažkas nepatinka, kaip man tas patinka kaip tas, pradėt maišyt trisdešimt kalbų į vieną ir malt šūdą toliau, bet kokia prasmė?

Jokios prasmės nėra. Jokios prasmės nėra rašyt blogą apie savo gyvenimą.
Fucking hell, teisingai rokas sakė, čia kažkokia blogų krizė jau ir mane užplūdo. Mesiu nahui šitą gaidį ir pradėsiu kažkokį debilo narkomano dienoraštį rašyt, tada bent bus ką ir galbūt kas nors mane pavadins nesveiku ir pasiūlys apsilankyt pas psichiatrą. Nežinau kur nosines kišt o kur ne.

Jeigu tau labai reikia sekso, labai labai, tu eini naktį gatve kai tau to dar labiau reikia ir kažkokia graži prostitutė tau pasisiūlo nemokamai. Ką darai?