Dogs were Ment to Fly, Cat’s – were Not. Why? Dogs Don’t Eat Birdies.

Kažkurią čia naktį, visai neseniai, prabudau bene antrą nakties ir, supratau, kad sustojo laikas. Aš visiškai rimtai. Atsisėdau ir pažiūrėjau pro langą – that’s right. The time has stopped. Niekas lauke nejudėjo, galvoju, damn, kas dabar? Bet susiėmiau ir supratau kokias nesąmones aš čia kliedžiu. Pamenu, net garsiai pasakiau “what the fuck?”. Nežinau kas ten buvo, gal temperatūra, gal susiję su kažkokiu sapnu kurio nepamenu, gal dar kas, who knows. No one knows, that’s who.

Rytą po tos nakties supratau, kad išmokau kai ką ko man būtų prireikę praeityje – savitvardos. And that’s cool. Neabejoju, kad ateityje pravers. Turiu galvoje, aš galiu viską palaikyt viduj, kai reikia, ir išleist visą susikaupusį mėšlą (tikriausiai išsivysčiusią į neapykantą pasauliui) vėliau. Neblogas sugebėjimas, kurį pagaliau įgyjau žliumbdamas kas savaitgalį. Note, the last time I did that was a year ago.

Nežinau kiek “sveiko proto” aš esu, bet man nelabai rūpi. Galbūt jums bus įdomu išgirst dar kai ką. Nežinau kas tai buvo ir dėl ko, bet tas dalykas man buvo nutikęs irprieš šitą atvejį.

Bene prieš tris ar gal keturis metus buvau susirgęs (gripas, gal peršalimas) ir po kelių valandų miego, atsibudau dieną ir pajutau kažką neapsakomai baisaus. Pajutau kad viskas aplink mane staiga stipriai sumažino dydį. Kai paliečiau su rodomuoju pirštu nykštį, man pasirodė kad tas pirštas yra milijoną kartų mažesnis ir jis taip jautėsi, kaip buka adata palietusi mano nykštį. Pavaikščiojau po namus besistengdamas nepanikuot, šnekėjau sau kad čia nieko tokio. Aš buvau beveik įsitikinęs, kad išprotėsiu nes buvo be galo baisu. Galų gale atsiguliau į lovą, užsimerkiau ir stengiausi neliesti nieko rankomis. Po, galbūt, pusvalandžio viskas atsistatė.

Prieš tai man irgi taip buvo, gal du kartus, tik neatsimenu atvejų taip tiksliai. Ir dar dabar, kai kurie dalykai mane veda prie tos būsenos, arba bent jau primena tą žiaurų jausmą.

Nežinau, galbūt klystu, bet manau kad baisesnio jausmo aš niekad nesu jautęs gyvenime. Tai buvo tiesiog baimė kuri varė mane iš proto.

Tarp aštuonerių ir septyniolikos man vaidendavosi. Smulkoki dalykai, bet vaidendavosi, ir aš nejuokauju. Paskutinį kartą man vaidenosi kai gulėjau lovoj naktį ir išgirdau kaip gitara groja, padėta už spintos. Kitą rytą sugebėjau atkruti tą melodiją kurią girdėjau. Po to karto nebesivaideno. Na tik kai kurie garsai ir balsai pažįstamų žmonių kartas nuo karto, but that’s all, really.

About Karma Idiot

Shut Up, that's what I say! View all posts by Karma Idiot

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: